The EU in your Country Svarbus teisinis pranešimas
Kontaktiniai duomenys | Paieška tinklavietėje EUROPA
Romos sutarties 50-čiui skirta tarptautinė konferencija
Išsiųskite šį tinklalapį el. paštuIšsiųskite šį tinklalapį el. paštuPrintPrint
2007-11-16

Lapkričio 16 d. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vyko Romos sutarties 50-čiui skirta tarptautinė konferencija “Europos Sąjungos vaidmuo Europos valstybių politinio ir kultūrinio tapatumo kaitoje”. Konferencijos dalyvius sveikino Kęstutis Sadauskas, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas, garsiausi Lietuvos politikos mokslų atstovai, garbūs ambasadoriai ir politikai, profesoriai iš kitų valstybių, tarp jų ir Romos sutarties (1957 m.) signataras Maurice Faure.

    Konferencija skirta aptarti Europos Sąjungos per 50 metų nueitą kelią ir jame spręstas problemas, apibendrinti dabarties diskusijas apie Europos ekonominio, socialinio, politinio ir kultūrinio konsolidavimosi problemas ir perspektyvas, įvertinti Lietuvos narystės ES-oje patirtį ir problemas.

    Daugiau informacijos apie konferenciją rasite čia 

    Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovo Kęstučio Sadausko kalba tarptautinėje konferencijoje “ES vaidmuo Europos valstybių narių politinio ir kultūrinio tapatumo kaitoje”

    Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, 2007 m. lapkričio 16 d., Vilnius

     

    Europos vienijimasis, be abejonės, pasaulio istorijoje, bus esminis raidos etapas, savo svarba lygiavertis senovės Egipto, Graikijos, Romos, Kinijos, Amerikos civilizacijoms, renesansui, pasauliniams karams ir kitoms takoskyroms, po kurių visame pasaulyje viskas būdavo jau kitaip. Kas tai įrodo? Kad ir pats faktas, kad šiandieną kalbama apie Europos vaidmenį valstybių narių, o vadinasi ir jų piliečių, politinį bei kultūrinį identitetą. Kai kalbama apie identitetą, galime kalbėti apie civilizaciją, o tai yra istorijos mato vienetas.

     

    Kitas faktas – tai, kaip Europoje, ir ne tik joje, buvo paminėta Romos sutarties 50-oje sukaktis, ir kad jos [vienintelis gyvas] signataras yra toks garbus svečias čia ir kitose Europos šalyse. Ši sutartis yra pamatas tos Europos, kurią turime šiandieną ir su kuria susiduriame kiekvieną dieną mūsų kasdieniniame gyvenime. Esu girdėjęs sakant, kad signatarai net nežinojo, ant ko deda parašą ir kaip toli Europos vienijimasis nueis. Aš linkęs manyti, kad signatarai vis tik suprato savo žingsnio svarbą, tačiau įvykiai pranoko jų lūkesčius.    

     

    Romos sutarties pasirašymo aplinkybės rodo Europos vienijimosi tvarumą. Tada pagrindinis siekis buvo taika; ją įamžinti pavyko susaisčius priešus taip, kad karą kaip realią grėsmę visi pamiršo; dabar apie tai diskutuojama tiek, kiek Europa gali prisidėti prie taikos visame kitame pasaulyje; na nebent panašus vienijimosi kaip vaisto prieš karą vaidmuo matomas Balkanuose, kurių narystė panaikins karų tikimybę visiems laikams ir užgydys žaizdas.   

     

    Dešimties naujų prie ES prisijungusių Vidurio ir Rytų Europos šalių svarbiausias tikslas buvo narystės pagalba įtvirtinti jų nepriklausomybę ir brandinti demokratiją. Tai pasiekta, Europa suvienyta, demokratijos procesai negrįžtami, ir Europa vėl persiorientuoja į naujus iššūkius: globalizaciją ir modernizaciją.  

     

    Ko nori šių dienų europiečiai iš Europos? Pirmiausia gerovės, kuriai užtikrinti dėl globalių veiksnių reikia kitų priemonių, nei tų, kurios suveikė prieš kelis dešimtmečius ar net prieš dešimt metų. Kaip kiekvieną pusmetį parodo eurobarometro tyrimai, Europietis nori turėti nuolatines pajamas, sveiką ir gražią gyvenamą aplinką, būti socialus, saugus ir sveikas. Jis nori būti laisvas – judėti ir gyventi kur nori ir kaip nori, būti laimingais ir didžiuotis, kad taip gali gyventi todėl, kad yra Europietis. Jis nori, kad Europa, o ne Azijos pusiasalis, vis dar būtų pasaulio autoritetas ir galia. Europos gyventojai viso to norėjo ir anksčiau, bet daugiau kaip savo valstybių piliečiai, o dabar vis laimės žiburys jiems yra Europa kaip visuma. Europoje yra politinis konsensusas, kad ji turi būti dinamiška ir moderni visuomenė, kurioje aukščiausiu lygiu dera laisva rinka ir stiprus socialinis matmuo.

     

    Šie interesai ir jų Europinė bei globali dimensija formuoja naują europiečio identitetą. Jie tarpusavyje yra nelengvai suderinami, bet vis dėl to yra suderinami. Atitinkamai keičiasi ir vertybės: būtent jos, o ne geografija, apjungia Europą. Todėl diskusija apie Europos ribas vargu ar turi prasmę: vertybė kinta, karta iš kartos, ir kiekviena nauja karta iš naujo pasako, kur ir kas jai yra Europa.    

     

    Taigi, europietiškas identitetas yra ypač dinamiška kategorija, ir turbūt vienintelis nesikeičiantis jo požymis yra tai, kad jis, išsaugodamas esmines vertybes, tarp kurių solidarumas yra turbūt svarbiausia, yra jo kaita. Kaip ir dviratis – jei jis būtų nejudėtų – griūtų.  

    Kaip ir Europos vienijimasis – pergyvenęs daugybę etapų, kurie tuo metu būdavo vadinami krizėmis, jis visada naują etapą pradėdavo sustiprėjęs. Iššūkiai Europą ir jos identitetą grūdina, todėl jų reikia ne bijoti ir vengti, o juos pasitikti ir priimti kaip galimybę.

    Paskutinį kartą atnaujinta: 25 Liepa 2007  | Išsiųskite šį tinklalapį el. paštu | Į viršų
    © 2023. Visos teisės saugomos.